Čia antiutopinio apsakymo „Licenzijuotas Dostojevskis arba popierinių knygų eros pabaiga“ vertimas. Autorius Stas Kozlovskij (Стас Козловский), 2003 m. Malonaus skaitymo.

Paprastas butas Maskvoje, 2018 metai.

— Tėti, ar galiu aš iš tavo kortelės paimti 99 dolerius? Už knygą reikia sumokėti…

— O kokia knyga?

— Na, šitas, Dostojevskis. „Nusikaltimas ir bausmė“.

— O kam pirkti. Pas mus juk yra.

— Tikrai? Koks failo pavadinimas?

— Prie ko čia failas. Ji štai čia, lentynoje stovi…

— Fui. Čia gi popierinė knygą!

— Na ir kas? Aš savo laikais, būdamas tavo amžiaus, ją perskaičiau.

— Tavo laikais, tavo laikais… Ten paieškos nėra. Kaip aš tavo manymu citatų ieškosiu? Garsinio palaikymo joje taip pat nėra. Animuotų paveikslėlių irgi. Tik tekstas, kuriame netgi šrifto ir to pasikeisti neįmanoma… Tėti, tu ką, iš manęs mokykloje visi juoksis! Pats tokią skaityk.

— Na gerai. Štai, imk DVD. Prieš penkiolika metų pirkau.

— Ką tokį? DVD? O kaip, tavo manymu, aš tą antikvariatą perskaitysiu? Į politechnimos muziejų atiduok. Tu dar perfokortose Dostojevskį pasiūlyk!

— Jei jau toks protingas, pasiieškok internete ir atsisiųsk dykai.

— Atsisiųsti, knygą, nemokamai!?

— Na, taip. O kaip dar kitaip? Dostojevskio knygoms senai nebegalioja autorinės teisės… Garantuotai kur nors guli.

— Tu ką, tėti! Čia tavo laikais, amžiaus pradžioje viską dykai siųstis buvo galima. Ar tu nežinai, kad jau penkti metai, kai autorinės teisės visoms knygoms, visam laikui perduotos Amerikos knygų leidėjų asociacijai. O gal tu nori, kad mane, kaip sektos narį Dmitrijų Sliarovą į belangę iki gyvos galvos uždarytu?

— Bet juk Dostojevskis ne amerikietis! Prie ko čia Amerikos leidėjai.

— O kam tai rūpi? Tėti, tu kartais ne antiglobalistas?

— Ne, ką tu! Sūnau, gaila beveik 100-ą dolerių išleisti failui. Gal geriau klasiokų paprašyk šito failo. Pas juos tai tikrai bus. O tu jiems, kada nors, savo failą duosi.

— Žinoma! Jei jie man savo Dostojevskį duos, tai kur aš jį skaitysiu?

— Kaip tai kur? Jie savo kopiją pas save, namie, tu savo čia.

— Na tu visai atsilikęs nuo gyvenimo. Knygą galima skaityti tik iš to kompiuterio, iš kurio jis nupirktas. Ir poliarizacijos kodas bus kitas… Tėti, tiesiog duok pinigų! Aš sau nusipirksiu normalią knygą.

— Na gerai. Imk vienkartinį slaptažodį, 99-iems žaliems iš mūsų sąskaitos. Mūsų laikais 100 dolerių buvo dideli pinigai…

— OK. Parsisiunčiau. Thanks.

— Žinai ką, duokš ir man pažiūrėti… Klausyk, sūnau, kokie čia paveiksliukai? Romane, lygtais to nebuvo…

— Žmogau, čia gi baneriai. Be banerių knyga kainuoja 699 žalius.

Atidarytame faile mirgėjo skelbimai: „Axe Proffessional, 2018 — šiuolaikiniai kirviai pagaląsti lazeriu“; „Kosmetinis salonas „Gertrūda“ — mes neleisim jums pavirsti senute“; Kankina problemos? Psichologinės pagalbos tarnyba „Porphyry“; „Greiti kreditai. Beveik už dyką“; „RASKOLNIKOFF.COM — linksmų senučių iškvietimas į bet kurį pasaulio kampelį“…

— Klausyk sūnau, o kur pats romano tekstas? Gal reikia palaukti kol baneriai išnyks?

— Na tu lyg iš medžio iškritęs! Šimtą metų lauksi. Tekstą skaityti reikia per poliarizacinius akinius. Be jų tik reklama matosi.

— O tai kam to reikia?

— Kaip kam? Kad niekas kitas, išskyrus apmokėjusį, negalėtų perskaityti knygos! Įsivaizduok, jei aš nusipirkau knygą, o kažkas, kuris nieko nepirko, už mano nugaros taip pat galėtu skaityti…

— Kažkokia nesąmonė. O jei aš taip pat akinius užsidėsiu?

— Cha, neišdegs! Failas priderintas tik mano akiniams. Kitiems akiniams kitas poliarizacijos kodas.

— Gerai, supratau, duok man savo akinius. Aš su jais pažiūrėsiu.

— Kaip pažiūrėsi? Jie tavęs pagal rainelę neatpažins. Tu su jai nieko nematysi, tik užrašą, kad užsidėjai ne savo akinius! Tiek to, tėti, netrukdyk skaityti! Turiu perskaityti iki kol licenzijos galiojimas nesibaigė, antraip arba failo nuomą teks pratęsti, arba knyga susinaikins. Netrukdyk, aš skaitau…

Po trijų valandų…

— Fuuu, viskas. Perskaičiau!

— Kaip tai perskaitei? „Nusikaltimas ir bausmė“ per tris valandas!?

— Na, taip. Aš ir greičiau būčiau perskaitęs, jei ne reklaminės pauzės kas pusvalandį.

— Vis vien netikiu! Pavyzdžiui, kas toksai Svidrigailovas?

— Kas kas?

— Aha, aišku. Kas toks Lužinas? Kas tokia Sonia Marmeladova?

— Na tu duodi! Iš kur man žinoti! Aš juk Home Edition skaičiau. Pas mane tik apie tai kaip Raskolnikovas senutę kirviu užmušė, o po to pasidavė. Apie visus kitus tai tik Professional versijoje, arba net Enterprise Edition pirkti reiktu. Pas mus tiek pinigų nėra.

— Mm, taip, pasaulis baigia išprotėti!

— Jau išprotėjo. Anksčiau turėjot ko nors imtis, prieš kokius penkiolika metų…

Bemąstant apie knygų ateitį toptelėjo mintis, kad popierinių knygų nykimo tendencijoje elektroninės knygos nėra galutinė stotelė. „Traukinys“ nesustos ir tokio daikto, kuris vadinasi „knyga“ nebeliks. Žinoma, ne visai neliks, bibliotekos neišnyks, liks kažkiek skaitančių popierines knygas kaip yra „vinilo“ gerbėjų. Bet elektroninių knygų neliks visai.

Kad suprastumėt apie ką aš, turiu priminti, kad knyga tėra informacijos laikmena. Labai specifinė laikmena. Su daugybe techninių ir ekonominių apribojimų. Būtent tie ribojimai knygą padarė tokią kokia ji yra dabar. Tie ribojimai suformavo jos naudojimo, kūrimo ir gamybos būdus. Kai kurie iš jų labai akivaizdūs ir plačiai aptarinėjami. Tai jos kaina, platinimo galimybės, pojūčiai ją laikant rankose, skaitant.

Dėl tų akivaizdžių savybių mes manom, kad tikrasis knygos pakaitalas yra elektroninė knyga ir kad ateis ji amžiams.

Bet knygų skaitomumas mažėja. Mažėja nenumaldomai. Galiausiai knygas ištiks kolapsas, vartotojiškos kultūros terpėje jų neliks.

Tik kodėl knygų skaitoma mažiau? Gal manot, kad mažėja raštingumas ir kaip pasekmė skaitančiųjų skaičius? Tikrai ne, esu tikras, kad perskaityto teksto vienetų kiekis (kuom juos matuojame?) didėja ir jis neišvengiamai didės toliau. Knygų skaitoma mažiau, bet internete yra tiek daug visokio skaitalo, kad net tenka į dienotvarkę įtraukti skaitymo valandas. To anksčiau man neteko daryti, nors knygas ir žurnalus skaityti labai mėgstu.

Ir vis dėlto, kodėl išnyks knygos? Knygos išnyks dėl jų „formato“. Čia omenį turiu knygos kaip fizinės laikmenos apribojimus, dėl kurių niekuomet lentynose nepamatysite 20 puslapių romano arba poezijos knygų sudarytų iš vieno trumpo eilėraščio. Tai ekonominių požiūriu beprasmės knygos. Yra daug literatūrinių žanrų, kurių jus nepamatysite knygos pavidale. Ar jie neįdomūs skaitytojams? Prisimenu, kaip nedrąsiai, niekam nežinomas poetas, teiraujasi apie jo poezijos išleidimo galimybes. Ir vėliau skolinasi pinigus tam, kad atspausdinti knygelę bent 20 vienetų tiražu… „Masiniam“ skaitytojui jis neįdomus, leidėjui taip pat.

Dauguma knygų yra 200-300 puslapių apimties (tai pas mus, turtingose šalyse optimalios yra storesnės), nes ekonominiu požiūriu tai optimalus dydis. Autoriai priversti tilpti į tokius rėmus. Leidyklos to reikalauja. Bet ko neparašinėsi. Yra ir plonesnių bei storesnių knygų, bet jos nepaisant didesnio santykinio pelno, absoliučiu pelno dydžiu (per laiko vienetą) yra leidėjams nepatrauklios. Tas pats ir su žanrais. Romanas? Gerai, išleisim. Pjesė? Poezija? Pasiteiraukit kitoj leidykloj… Trumpų kūrinių ir „neformatinių“ žanrų nišą anksčiau užpildydavo žurnalai (pvz., „Nemunas“). Internetas juos nugalabijo. Atėjo eilė knygoms.

Internetas keičia viską. Jame vietos yra visiems. Kiekvienas poetas gali rasti savo skaitytoją. Jame įmanomi net vieno žodžio kūriniai. Tiesa sakant galit rašyti net be žodžių, jei tik skaitytojai sugebės tai perskaityti ir įvertinti. Nėra jokių apribojimų. Ar tai reiškia, kad suklestės elektroninės knygos? Ne. Skaitytojams įdomūs patys įvairiausi žanrai, o elektroninės knygos bando pakeisti popierines kartu su jų formato apribojimais. Ne! Internetui formato apribojimai negalioja, jis formuoja visiškai naujus skaitymo įpročius. Ir tie įpročiai nelabai derinasi su knygų leidėjų primetamais reikalavimais.

Elektroninių knygų skaityklės — geras išradimas. Jos ilgai dirba su vienu įkrovimu, nejautrios saulės šviesai ir lengvos. Ateityje jos taps puikiais planšetiniais kompiuteriais ir kitokiais patogiais prietaisais. Šiuo metu, elektroninių knygų idėja skatina gamintojus jas tobulinti. Bet čia joms tik tarpinė stotelė. Elektroninių knygų ateityje nebus. Savo telefonuose ir planšetuose vietoj jų skaitysime apsakymus, eilėraščius, romanus, straipsnius, apybraižas, anekdotus, pjeses ir kitokius įvairiausio žanro kūrinius. Bet tik ne knygas.

Kaip dažnai jus siųsdavo „gūglinti“, kai linuksą dar tik bandėt perprast? Ir kaip dažnai dabar jūs siunčiat kitus „gūglint“, vietoj to, kad atsakyti į pradedančiojo klausimus?

linuksoido klausimėlis

Firefox 3.6

2010-01-21, GODhack

Šiandien. Išleido.

Daugiau info

Susidūriau vakar su problemėle. Kopijuojant gigabaitinį failą į USB atmintuką kompiuteris ima smarkiai stabdyti, net pelės žymeklis laikas nuo laiko prišąla prie ekrano. Pasižiūrėjau su top-u, procesorius beveik neapkrautas, jis neturėtu stabdyti. RAM užpildytas pilnai, čia aišku kešuojamas kopijuojamas failas, bet į swap-ą nieko nekrauna, todėl stabdyti taip pat neturėtu.

Priežastis paaiškėja pažiūrėjus į šią eilutę:

Cpu(s): 2.1%us, 1.3%sy, 0.0%ni, 0.3%id, 96.3%wa, 0.0%hi, 0.0%si, 0.0%st

96.3%wa reiškia, kad procesorius nieko daryti negali nes užsiėmęs laukimu kol atsilaisvins kažkoks procesas. Kvaila situacija panaši į valdininko darbą…

Šiandien radau sprendimą. Pasirodo problema linux užduočių planavimo nustatymuose. Jis bando vieną, neskaidomą užduotį paskirstyti tarp dviejų branduolių. O jie vienas kitą blokuoja :( Ką darom? Pirmiausia pažiūrim į pertraukimų sąrašą:

kiras@linuksoidas $ cat /proc/interrupts
      CPU0   CPU1
...
19:   99     29095 IO-APIC-fasteoi ehci_hcd:usb1, ohci_hcd:usb2, ohci_hcd:usb3
...

Susirandam pertraukimų numerius skirtus usb jungtims. Pas mane tik vienas, 19. Tada pririšam juos prie vieno kurio nors branduolio, pavyzdžiui prie nulinio:

echo 1 > /proc/irq/19/smp_affinity

… žiūrim kas gavosi. Man šis veiksmas padėjo. Jei susidūrėt su tokia pačia problema ir priežastis ta pati, padės ir jums.

Besikapstydamas po /usr/portage/app-misc/ iš visiško neturėjimo ką veikti radau visai naudingą programėlę Anki. Kaip sako aprašymas:
$ cat /usr/portage/app-misc/anki/anki-0.9.9.8.5.ebuild | grep DESCRIPTION
DESCRIPTION="A spaced-repetition memory training program (flash cards)"

Sounds fun haha. Taigi nepatingėjau ją susikompiliuoti. Programa iš ties pasirodė visai naudinga, nors žinoma stebuklų nepadaro. Principas tas, kad pirmiausiai suvedami klausimai ir atsakymai į juos. Paskui programa parodo klausimą ir paspaudus space atsakymą. Turi pats pažymėti ar atsakymą atsimeni ar ne. Patogiausia tas, kad tie klausimai kurių atsakymus atsimeni „užkasami“ giliai ir rodomi tik po kelių dienų. Todėl iš naujo kartojama tik dar nežinoma informacija. O tai padeda sutaupyti laiko. Dar svarbu nerašyti ilgų atsakymų ir išskaidyti juos į kelis klausymus. Kitas dalykas, kad spandyti programą yra savotiškas žaidimas ir padeda „užmušti“ nuobodulį, be to galima pažiūrėti savo įsiminimo progreso statistiką.

Tikiuosi kam nors pravers.

Ilgą laiką buvau Openbox naudotojas, o prieš tai naudojau Fluxbox, o dar prieš tai Gnome, o pradėjau nuo KDE. Bet jos visos turėjo vieną ir tą patį trūkumą: jos netvarkė langų už mane. Unix filosofija visuomet teigė, kad programa turi atlikti vieną darbą ir jį atlikti gerai. Jei langų tvarkyklė neveikia pagal savo pavadinimą ir palieka visus minimize/maximize džiaugsmus man kaip naudotojui tai ji neatitinka Unix filosofijos. Kadangi net langų tvarkyklė neatitinka Unix filosofijos tai tada nėra fun naudotis kompiuteriu. Taip galiausiai tas langinių tampymas pagal windows įpročius mane užkniso ir taip atėjo laikas naujovėms. Atėjo Awesome laikas. O tai atrodo maždaug taip:

ArchLinux___Awesome_Greenish_by_nustyle

Esminė idėja labai paprasta atidaromas naujas langas, o likę sumažinami pagal iš anksto užprogramuotą schemą kurią galima pasirinkti arba susikurti. Visi kvaili tampymai ir -/☐/x eina *. Pele užtempus ant lango arba Mod4+j kombinacija aktyvuojami vis kiti langai. Mod4+f kombinacija perjungia tą langą į fullscreen rėžimą. Mod+skaičiai siūlo turėti dar iki 9 darbastalių. Tie kas nori geriau pažinti awesome valdymą siūlau paskaityti:

man awesome

Norint galima susikonfigūruoti *box stiliaus „startą“ arba windows stiliaus startą arba netgi paleisti programas klavišų kombinacijomis. Pvz.: Mod4+Enter atidaro terminalą. Būtent didžiausios linksmybės prasideda pradėjus konfigūruoti. Viskas valdoma per Lua (lua.org) skriptus. Kalba nėra sunki. Tarkime jei norime, kad klavišų Mod4+m kombinacija atidarytų Firefox mums reikės tokios papildomos eilutės awesome/rc.lua skripte:

awful.key({ modkey, }, "m", function () awful.util.spawn("firefox") end),

Jei kam įdomu bus galėsiu plačiau paaiškinti Awesome Lua skriptinimą, bet tai gana savaime suprantama, ypač jei žiūrite į jau esamus pavyzdžius. Labiausiai žavi galimybės: vos keliomis viena į kitą panašiomis eilutėmis pasidariau tokį pat menu kokį mėgau ant Openbox ir be to susikūriau klavišų kombinacijas visoms mėgstamiausioms programoms paleisti. Vėliau manau padarysiu dar daugiau. Labiausiai gundo viršuje esančios juostos „užskriptinimas“ taip, kad joje matyčiau tik ką noriu.