visko po truputį

Tai praeis …

2024-08-23, kiras

Man kartais patinka kaip guglas išverčia tekstus. Būna, kad prajuokina.

Čia antiutopinio apsakymo „Licenzijuotas Dostojevskis arba popierinių knygų eros pabaiga“ vertimas. Autorius Stas Kozlovskij (Стас Козловский), 2003 m. Malonaus skaitymo.

Paprastas butas Maskvoje, 2018 metai.

— Tėti, ar galiu aš iš tavo kortelės paimti 99 dolerius? Už knygą reikia sumokėti…

— O kokia knyga?

— Na, šitas, Dostojevskis. „Nusikaltimas ir bausmė“.

— O kam pirkti. Pas mus juk yra.

— Tikrai? Koks failo pavadinimas?

— Prie ko čia failas. Ji štai čia, lentynoje stovi…

— Fui. Čia gi popierinė knygą!

— Na ir kas? Aš savo laikais, būdamas tavo amžiaus, ją perskaičiau.

— Tavo laikais, tavo laikais… Ten paieškos nėra. Kaip aš tavo manymu citatų ieškosiu? Garsinio palaikymo joje taip pat nėra. Animuotų paveikslėlių irgi. Tik tekstas, kuriame netgi šrifto ir to pasikeisti neįmanoma… Tėti, tu ką, iš manęs mokykloje visi juoksis! Pats tokią skaityk.

— Na gerai. Štai, imk DVD. Prieš penkiolika metų pirkau.

— Ką tokį? DVD? O kaip, tavo manymu, aš tą antikvariatą perskaitysiu? Į politechnimos muziejų atiduok. Tu dar perfokortose Dostojevskį pasiūlyk!

— Jei jau toks protingas, pasiieškok internete ir atsisiųsk dykai.

— Atsisiųsti, knygą, nemokamai!?

— Na, taip. O kaip dar kitaip? Dostojevskio knygoms senai nebegalioja autorinės teisės… Garantuotai kur nors guli.

— Tu ką, tėti! Čia tavo laikais, amžiaus pradžioje viską dykai siųstis buvo galima. Ar tu nežinai, kad jau penkti metai, kai autorinės teisės visoms knygoms, visam laikui perduotos Amerikos knygų leidėjų asociacijai. O gal tu nori, kad mane, kaip sektos narį Dmitrijų Sliarovą į belangę iki gyvos galvos uždarytu?

— Bet juk Dostojevskis ne amerikietis! Prie ko čia Amerikos leidėjai.

— O kam tai rūpi? Tėti, tu kartais ne antiglobalistas?

— Ne, ką tu! Sūnau, gaila beveik 100-ą dolerių išleisti failui. Gal geriau klasiokų paprašyk šito failo. Pas juos tai tikrai bus. O tu jiems, kada nors, savo failą duosi.

— Žinoma! Jei jie man savo Dostojevskį duos, tai kur aš jį skaitysiu?

— Kaip tai kur? Jie savo kopiją pas save, namie, tu savo čia.

— Na tu visai atsilikęs nuo gyvenimo. Knygą galima skaityti tik iš to kompiuterio, iš kurio jis nupirktas. Ir poliarizacijos kodas bus kitas… Tėti, tiesiog duok pinigų! Aš sau nusipirksiu normalią knygą.

— Na gerai. Imk vienkartinį slaptažodį, 99-iems žaliems iš mūsų sąskaitos. Mūsų laikais 100 dolerių buvo dideli pinigai…

— OK. Parsisiunčiau. Thanks.

— Žinai ką, duokš ir man pažiūrėti… Klausyk, sūnau, kokie čia paveiksliukai? Romane, lygtais to nebuvo…

— Žmogau, čia gi baneriai. Be banerių knyga kainuoja 699 žalius.

Atidarytame faile mirgėjo skelbimai: „Axe Proffessional, 2018 — šiuolaikiniai kirviai pagaląsti lazeriu“; „Kosmetinis salonas „Gertrūda“ — mes neleisim jums pavirsti senute“; Kankina problemos? Psichologinės pagalbos tarnyba „Porphyry“; „Greiti kreditai. Beveik už dyką“; „RASKOLNIKOFF.COM — linksmų senučių iškvietimas į bet kurį pasaulio kampelį“…

— Klausyk sūnau, o kur pats romano tekstas? Gal reikia palaukti kol baneriai išnyks?

— Na tu lyg iš medžio iškritęs! Šimtą metų lauksi. Tekstą skaityti reikia per poliarizacinius akinius. Be jų tik reklama matosi.

— O tai kam to reikia?

— Kaip kam? Kad niekas kitas, išskyrus apmokėjusį, negalėtų perskaityti knygos! Įsivaizduok, jei aš nusipirkau knygą, o kažkas, kuris nieko nepirko, už mano nugaros taip pat galėtu skaityti…

— Kažkokia nesąmonė. O jei aš taip pat akinius užsidėsiu?

— Cha, neišdegs! Failas priderintas tik mano akiniams. Kitiems akiniams kitas poliarizacijos kodas.

— Gerai, supratau, duok man savo akinius. Aš su jais pažiūrėsiu.

— Kaip pažiūrėsi? Jie tavęs pagal rainelę neatpažins. Tu su jai nieko nematysi, tik užrašą, kad užsidėjai ne savo akinius! Tiek to, tėti, netrukdyk skaityti! Turiu perskaityti iki kol licenzijos galiojimas nesibaigė, antraip arba failo nuomą teks pratęsti, arba knyga susinaikins. Netrukdyk, aš skaitau…

Po trijų valandų…

— Fuuu, viskas. Perskaičiau!

— Kaip tai perskaitei? „Nusikaltimas ir bausmė“ per tris valandas!?

— Na, taip. Aš ir greičiau būčiau perskaitęs, jei ne reklaminės pauzės kas pusvalandį.

— Vis vien netikiu! Pavyzdžiui, kas toksai Svidrigailovas?

— Kas kas?

— Aha, aišku. Kas toks Lužinas? Kas tokia Sonia Marmeladova?

— Na tu duodi! Iš kur man žinoti! Aš juk Home Edition skaičiau. Pas mane tik apie tai kaip Raskolnikovas senutę kirviu užmušė, o po to pasidavė. Apie visus kitus tai tik Professional versijoje, arba net Enterprise Edition pirkti reiktu. Pas mus tiek pinigų nėra.

— Mm, taip, pasaulis baigia išprotėti!

— Jau išprotėjo. Anksčiau turėjot ko nors imtis, prieš kokius penkiolika metų…

Bemąstant apie knygų ateitį toptelėjo mintis, kad popierinių knygų nykimo tendencijoje elektroninės knygos nėra galutinė stotelė. „Traukinys“ nesustos ir tokio daikto, kuris vadinasi „knyga“ nebeliks. Žinoma, ne visai neliks, bibliotekos neišnyks, liks kažkiek skaitančių popierines knygas kaip yra „vinilo“ gerbėjų. Bet elektroninių knygų neliks visai.

Kad suprastumėt apie ką aš, turiu priminti, kad knyga tėra informacijos laikmena. Labai specifinė laikmena. Su daugybe techninių ir ekonominių apribojimų. Būtent tie ribojimai knygą padarė tokią kokia ji yra dabar. Tie ribojimai suformavo jos naudojimo, kūrimo ir gamybos būdus. Kai kurie iš jų labai akivaizdūs ir plačiai aptarinėjami. Tai jos kaina, platinimo galimybės, pojūčiai ją laikant rankose, skaitant.

Dėl tų akivaizdžių savybių mes manom, kad tikrasis knygos pakaitalas yra elektroninė knyga ir kad ateis ji amžiams.

Bet knygų skaitomumas mažėja. Mažėja nenumaldomai. Galiausiai knygas ištiks kolapsas, vartotojiškos kultūros terpėje jų neliks.

Tik kodėl knygų skaitoma mažiau? Gal manot, kad mažėja raštingumas ir kaip pasekmė skaitančiųjų skaičius? Tikrai ne, esu tikras, kad perskaityto teksto vienetų kiekis (kuom juos matuojame?) didėja ir jis neišvengiamai didės toliau. Knygų skaitoma mažiau, bet internete yra tiek daug visokio skaitalo, kad net tenka į dienotvarkę įtraukti skaitymo valandas. To anksčiau man neteko daryti, nors knygas ir žurnalus skaityti labai mėgstu.

Ir vis dėlto, kodėl išnyks knygos? Knygos išnyks dėl jų „formato“. Čia omenį turiu knygos kaip fizinės laikmenos apribojimus, dėl kurių niekuomet lentynose nepamatysite 20 puslapių romano arba poezijos knygų sudarytų iš vieno trumpo eilėraščio. Tai ekonominių požiūriu beprasmės knygos. Yra daug literatūrinių žanrų, kurių jus nepamatysite knygos pavidale. Ar jie neįdomūs skaitytojams? Prisimenu, kaip nedrąsiai, niekam nežinomas poetas, teiraujasi apie jo poezijos išleidimo galimybes. Ir vėliau skolinasi pinigus tam, kad atspausdinti knygelę bent 20 vienetų tiražu… „Masiniam“ skaitytojui jis neįdomus, leidėjui taip pat.

Dauguma knygų yra 200-300 puslapių apimties (tai pas mus, turtingose šalyse optimalios yra storesnės), nes ekonominiu požiūriu tai optimalus dydis. Autoriai priversti tilpti į tokius rėmus. Leidyklos to reikalauja. Bet ko neparašinėsi. Yra ir plonesnių bei storesnių knygų, bet jos nepaisant didesnio santykinio pelno, absoliučiu pelno dydžiu (per laiko vienetą) yra leidėjams nepatrauklios. Tas pats ir su žanrais. Romanas? Gerai, išleisim. Pjesė? Poezija? Pasiteiraukit kitoj leidykloj… Trumpų kūrinių ir „neformatinių“ žanrų nišą anksčiau užpildydavo žurnalai (pvz., „Nemunas“). Internetas juos nugalabijo. Atėjo eilė knygoms.

Internetas keičia viską. Jame vietos yra visiems. Kiekvienas poetas gali rasti savo skaitytoją. Jame įmanomi net vieno žodžio kūriniai. Tiesa sakant galit rašyti net be žodžių, jei tik skaitytojai sugebės tai perskaityti ir įvertinti. Nėra jokių apribojimų. Ar tai reiškia, kad suklestės elektroninės knygos? Ne. Skaitytojams įdomūs patys įvairiausi žanrai, o elektroninės knygos bando pakeisti popierines kartu su jų formato apribojimais. Ne! Internetui formato apribojimai negalioja, jis formuoja visiškai naujus skaitymo įpročius. Ir tie įpročiai nelabai derinasi su knygų leidėjų primetamais reikalavimais.

Elektroninių knygų skaityklės — geras išradimas. Jos ilgai dirba su vienu įkrovimu, nejautrios saulės šviesai ir lengvos. Ateityje jos taps puikiais planšetiniais kompiuteriais ir kitokiais patogiais prietaisais. Šiuo metu, elektroninių knygų idėja skatina gamintojus jas tobulinti. Bet čia joms tik tarpinė stotelė. Elektroninių knygų ateityje nebus. Savo telefonuose ir planšetuose vietoj jų skaitysime apsakymus, eilėraščius, romanus, straipsnius, apybraižas, anekdotus, pjeses ir kitokius įvairiausio žanro kūrinius. Bet tik ne knygas.

Besikapstydamas po /usr/portage/app-misc/ iš visiško neturėjimo ką veikti radau visai naudingą programėlę Anki. Kaip sako aprašymas:
$ cat /usr/portage/app-misc/anki/anki-0.9.9.8.5.ebuild | grep DESCRIPTION
DESCRIPTION="A spaced-repetition memory training program (flash cards)"

Sounds fun haha. Taigi nepatingėjau ją susikompiliuoti. Programa iš ties pasirodė visai naudinga, nors žinoma stebuklų nepadaro. Principas tas, kad pirmiausiai suvedami klausimai ir atsakymai į juos. Paskui programa parodo klausimą ir paspaudus space atsakymą. Turi pats pažymėti ar atsakymą atsimeni ar ne. Patogiausia tas, kad tie klausimai kurių atsakymus atsimeni „užkasami“ giliai ir rodomi tik po kelių dienų. Todėl iš naujo kartojama tik dar nežinoma informacija. O tai padeda sutaupyti laiko. Dar svarbu nerašyti ilgų atsakymų ir išskaidyti juos į kelis klausymus. Kitas dalykas, kad spandyti programą yra savotiškas žaidimas ir padeda „užmušti“ nuobodulį, be to galima pažiūrėti savo įsiminimo progreso statistiką.

Tikiuosi kam nors pravers.

Gavau google Wave pakvietimą. To pasėkoje prisiregistravęs gavau dar 8 pakvietimus. Siūliau pražystamiems, bet niekam neįdomu: et skaipinimo maniakai. Taigi tada sugalvojau mini žaidimą. Taisyklės paprastos:
Komentaras parašomas iš Linux distribucijos.
Komentaras jei parašytas iš viršuje dar dar nematytos distribucijos gauna pakvietimą. Kitaip sakant vienai distribucijai vienas pakvietimas.
Kai pakvietimai mano baigsis bus žaidimas baigtas.
Nepamirškit nurodyti teisingo el. pašto adreso.

Manau jau visi girdėjot apie GPS navigacijos biznio „pabaigą“. Google, visų mylimas monstriukas, nemokamai pateikė savus žemėlapius, žinia apie tai akimirksniu apkarpė Garmin ir TomTom akcijas.

Nors Google ir stengiasi laikytis principo „nepakenkti“, bet kuo toliau, tuo sunkiau jiems tai sekasi. Žinau iš kur kojos dygsta ─ Google yra didelė atvira akcinė bendrovė ir ji yra priklausoma nuo akcininkų. Žaidimo taisykles nustato akcininkai, nepriklausomai nuo S. Brino ir L. Page norų. O taisyklės paprastos ─ privalai plėstis nepaisant nieko. Antraip akcijų kaina ims kristi, akcininkai bruzdėti.

Vėliau ar anksčiau Google taps tokiu pačiu monstru kaip M$. Bet ne viskas taip blogai, yra vilčių, kad kada nors augimas ir ambicijos apsiramins kaip nutiko su IBM. Pasakoja, kad ši kompanija taip pat buvo godus monstras, o dabar tėra tik dar viena didelė korporacija.

Kroitus uždavė vieną iš tų amžinųjų klausimų į kurį neįmanoma atsakyti teigiamai ─ ar tikrai linukse negali plisti virusai*? Kaip įtikinti Windows vartotojus, kad negali? Užduotis neįveikiama, nes tuojau būna pateiktas kontrargumentas, toks kaip „nėra virusų nes linuksas nepaplitęs“, kuriam paneigti reikia sulaukti visuotinio linukso paplitimo.
* „Virusais“ čia pravardžiuoju visokiausias nepageidaujamas programas, trojanus, kirminus ir kitą bjaurastį

Žiūrint principingai, nė vienas ekspertas netvirtins, kad linukse virusų plitimas neįmanomas. Bet jie pasakytu, kad linuksas iš esmės saugesnis. Tik neaišku kiek ir įdomu kas tą saugumą sukuria? Nesigilinant į architektūrą ir kitokius techninius dalykus, yra dar viena priežastis dėl kurios virusai windows-uos plisti gali o linukse ne. Tai ta pati priežastis, dėl kurios yra įmanomos ligų epidemijos ─ vientisa, palanki plitimui terpė.

Windows-e virusai plinta ne šiaip sau, dažnai problema pasiekia epidemijos mastus dėl jų identiškumo. Jie yra labai palanki terpė žalingų programų plitimui ─ jų operacinė sistema visur vienoda, su default-iniais nustatymais ir vienodomis populiariausiomis programomis. Ir tikros žalos virusai pridaro tik kada kyla epidemija. Tik dėl epidemijos mastų virusų kūrimas yra patrauklus užsiėmimas visokiems nusikaltėliams. Jei epidemijos nėra, virusai nunyksta „savaime“, nespėję pasižymėti. Kad išplatinti virusus nenorinčius plisti tarp daugiau-mažiau skirtingų sistemų, jų kūrėjams tektų labai pasistengti. Ar kas nors norėtu dėl to daug vargti? Nemanau, yra lengvesnių plėšikavimo būdų.

Epidemija tarp linuksinių kompiuterių neįmanoma iš principo, dėl didžiulės jų įvairovės. Būtent skirtingų distributyvų kiekis garantuoja didesnį saugumą nuo virusų, ne vien tik techninės priemonės. Kad ir kokią rinkos dalį užimtu linuksai, vienos rūšies distributyvų vis vien bus per mažai, kad sukelti rimtesnių problemų.

Įdomu, kiek rinkos turėtu užimti Windows, kad jie taptų nebepatrauklūs virusų platinimui? Kaip ten bebūtu, mažėjant Windows paplitimui, virusų problema taip pat turės mažėti. Greičiausiai jie visiškai neišnyks ir gal būt atsiras vienas kitas linuksinis, bet tokio masto problemų kokias turim dabar nebeliks.