Kompiuteriai ir jų programinė įranga vystosi per lėtai. Ši sritis tebėra pradinėje stadijoje, kokioje buvo pirmieji Ford automobiliai, kurie buvo gaminami masiškai, bet būtinai turėjo būti komplektuojami su įrankių dėže. Ar bent jau mechanikas turėjo būti šalia.

Bet vartotojų visuomenė reikalauja visai ko kito. Jau praėjo tas metas, kai kompiuteriai ir programos kėlė visuotinį susidomėjimą. Kai kompiuteriai buvo laikomi atsakymų į visas problemas. Dabar vartotojai daug aiškiau supranta, jog tai tėra įrankis, paprastas-sudėtingas įrankis, visai ne toks universalus, kaip manėme anksčiau.

Visuose aršiose diskusijose „windows prieš linux“ neišvengiamai iškyla klausimas „kodėl aš turiu žinoti kaip veikia kompiuteris jei man tereikia… [ko jums reikia įrašykit patys]“. Aiškus motyvas ─ norim būti paprasti vartotojai; nieko apie tą daiktą žinoti nenorim; duokit mums standartines programas ir kad nereikėtų klausinėti.

Mus vis dar žavi naujovės, nauji atradimai ir mokslo pasiekimai. Bet tik tol, kol jie nekelia problemų. Vos iškilus pirmam klausimui euforija dingsta, tampa aišku, kad mums tereikia paprasto buitinio prietaiso, daikto, kuriam sugedus jis išmetamas ir į jo vietą statomas naujas. Komentaruose žmonės nuolat primena apie šį poreikį. Deja spartus kompiuterinių technologijų progresas dar nepasiekė tokio lygio.

O mes tenorim būti vartotojais.

Linux paramos fondas atliko tyrimą norėdamas atsakyti į šį daug kam įdomų klausimą. Tradicinis atsakymas neturintys ką veikti studentai, bet taip žinoma nėra. Bene įdomiausias atradimas, kad nuo 70% iki 95% ties šiuo projektu dirbančių žmonių gauna atlyginimą. Viso dirba apie 1000 žmonių iš apie 200 korporacijų, vidutiniškai per dieną parašoma 10000 kodo eilučių ir pašalinama 5000 tokiu būdu užtikrinant kokybę. Nauja ir versija pasirodo vidutiniškai kas 2,7 mėnesio. Nuo 2007 branduolio kūrimas spartėjo po 10% į metus. Didysis penketukas dalyvaujantis šiame darbe yra: RedHat, Google, Novell, Intel ir IBM.

Daug kas mano, kad Linusas pats įdeda daugiausiai darbo bet yra ne visai taip, bent jau pagal parašyto kodo eilutes pernai pirmavo D. S. Miller kuris parašė 2239 eilutes. Žinoma Linusas skiria daugybę laiko priimdamas ar atmesdamas kitų siūlomus pakeitimus tai ir yra jo pagrindinis darbas.

Visas tyrimas (anglų k., pdf)

Kaip manot, kodėl linuksai negali išstumti Windows iš desktop-ų rinkos? M$ turi daugiau pinigų? Tai tiesa, bet ne priežastis, juk serverių rinkoje linuksai be vargo laimi. Tai gal dėl to, kad M$ laiko kompiuterių gamintojus už gerklės? Dalis tiesos yra, bet gamintojų daug, visų nesukontroliuosi. Trūksta PĮ ir įrangos valdiklių? Ši problema nėra likimą lemianti, nes linuksas mainais siūlo stabilią ir švarią nuo virusų sistemą. Gerai, uždaviau sunkų klausimą, todėl performuluosiu. Kodėl linuksai užėmė tik 1% desktopų rinkos, kai tuo tarpu Apple perlipo 8% ribą, nors palyginti nesenai buvo beveik apleidusi kompiuterių verslą?

Atsakymas po nosim. Pažiūrėkim į kokius desktop-ų rinkos segmentus taikosi šie trys konkurentai, M$, Apple ir Linux. M$ nusitaikė į masinio vartojimo ir verslo segmentus, juose save pozicionuoja kaip pigią, tinkančią visiems OS ir visur kur tik pabando nusisukti nuo šios pozicijos gauna per nosį. Apple priešingai, siūlo prabangų stilių didesnes pajamas turintiems pirkėjams. Nenuostabu, kad šiame segmente jie tapo vienvaldžiais lyderiais (Apple užima 91% brangių kompiuterių rinkos), Apple tiesiog užėmė laisvą nišą, kurios konkurentai nesusiprato išskirti į atskirą segmentą. O į kokią rinką nusitaikė linuksas? Linuksas bando užimti nuo seno M$-o puikiai įtvirtintą pigios ir masinės produkcijos segmentą su pagrindiniu šūkiu „mes pigesni“ (t.y. nemokami).

Prastas ėjimas, nes Windows nemažai daliai vartotojų (piratų) taip pat yra nemokamas. Tiesa sakant M$ sumaniai manipuliuoja kainomis nuo $0 iki $XXX,98 priklausomai nuo pasirinkto segmento ir konkurentų spaudimo. Kad išstumti labai stiprų varžovą naudojant vien grubią „kainos“ jėgą, turi būti stambesnis už M$ žaidėjas, su didžiuliu biudžetu reklamai. Parduodamas tiesiog pigiau nieko neišloši, turi pasiūlyti kažką, ko neturi konkurentas.

Linuksas turi pakankamai privalumų nepasiekiamų konkurentui. Belieka atsakyti į klausimą: „kur slepiasi tas neužimtas segmentas desktop-ų teritorijoje?“.

Papildymas: Arvydas.net įraše „Kodėl linux niekada neišstums Windows“, kuris puikiai papildo šį įrašą, pateikia priežastis, dėl kurių M$-as gali jaustis „kalno karaliumi“.

Jei su komandine eilute dirbate nesenai, tai tikriausiai dažnokai pasitaiko situacija kai tenka užlipus ant backspace laukti kol panaikinsite anksčiau įvestus argumentus :) Kai aš pažindinausi su komandine eilute, man net Tab-o funkcija papildanti eilutę buvo paslaptis. Stebėjausi kaip greitai suvedamos ilgos eilutės, kol galiausiai susipratau paklausti apie tai.

Štai keletas kombinacijų veikiančių terminale:

  • Alt-f ─ perkelia kursorių pirmyn į žodžio galą.
  • Alt-b ─ perkelia kursorių atgal į žodžio pradžią.
  • Ctrl-] x ─ kursorius perkeliamas pirmyn iki x ženklo eilutėje.
  • Alt-Ctrl-] x ─ kursorius perkeliamas atgal į poziciją prieš x ženklą.
  • Alt-tarpas ─ pažymima kursoriaus pozicija.
  • Ctrl-x Ctrl-x ─ kursorius perkeliamas tarp esamos ir pažymėtos pozicijų.
  • Ctrl-u ─ ištrinama viskas nuo kursoriaus iki eilutės pradžios.
  • Ctrl-k ─ ištrinama viskas nuo kursoriaus iki eilutės pabaigos.
  • Ctrl-w ─ trina viską nuo kursoriaus iki tarpo, eilutės pradžios link.
  • Alt-bcksp ─ trina nuo kursoriaus iki žodžio pradžios.
  • Ctrl-y ─ tai kas ištrinama patenka į kaupyklę o su šia kombinacija įterpiama į eilutę atgal.
  • Ctrl-x, Ctrl-u, Ctrl-_ ─ atšaukia paskutinius pakeitimus, kombinacijos veikia skirtingai.
  • Alt-r ─ atšaukia visus iki vieno pakeitimus.
  • Ctrl-r ─ paieška komandų istorijoje (history), randamas artimiausias atitikmuo vedant simbolius po vieną.
  • !! ─ pakartoja paskutinę įvykdytą komandą. Galima naudoti kartu su naujai įvedama komanda, pvz., time !!
  • !abc ─ pakartoja paskutinę komandą prasidedančią nuo abc.

Jei norite sužinoti daugiau komandų skaitykite man bash.

Plazmoidais Kde4 aplinkoje vadinamos nedidelės programėlės, kurios dedamos tiesiai ant darbalaukio. Jie nėra išskirtiniai, Google ir Windows taip pat siūlo kažką panašaus.

Anksčiau galvojau, kad plazmoidai tai duoklė jaunimui mėgstančiam visokius niekučius ir blizgučius. Bet dabar jau ima ryškėti praktiškesnės jų savybės, ryškėja jų potencialas perkelti dalį tradicinių programų „turtingo“ interfeiso funkcionalo tiesiai į darbalaukį. Šios programėlės specialiai daromos kuo paprastesnės, tik su svarbiausiomis vartotojui savybėmis (būtent taip, kaip reikalauja „sveikas protas“), todėl jos yra „lengvos“, nenaudojančios didelių kompiuterio resursų. Jos kuriamos taip, kad „gulėtu“ ant darbalaukio, kad būtų pasiekiamos vos pasileidus grafinei aplinkai. Geriausia tai, kad sukurti plazmoidus kur kas lengviau negu „pilnavertes“ programas.

Kodėl manau, kad jie („plazmoidai“, „gadgetai“ ir pan.) pakeis tradicines programas? Pabandykim įsivaizduoti, kad tik jums naudingos programėlės, atliekančios būtiniausias funkcijas, atsiduria viename darbalaukyje išdėliotos jums patogia tvarka. Visada po ranka ir visada veikia. Kaip dažnai jums prireiks tradicinių programų?

Sakoma, kad vienas vartotojas išnaudoja 5% funkcijų, bet kiekvienas vis kitas, todėl didelėje programoje skirtoje masinei rinkai, sumoje reikia visų 100% ir dar daugiau. Bet jeigu programa bus suskaidyta į daugelį mažyčių, gerai veikiančių programėlių, kiekvienas galėsime sudaryti savo rinkinį su mums reikiamu 5% funkcionalu. Taip atsikratysime resursus ryjančių (ir daug kainuojančių, jei tai komercinė PĮ) bet nereikalingų 95% funkcijų.

KDE vystymosi kryptis įdomiai keičia darbo su kompiuteriu principus, vietoj viską sugebančių programų pasiūlo tiksliai pagal mūsų poreikius pritaikytas mažytes programėles. Ir jeigu mes savo darbus perkelsim į atskirus darbalaukius-pultus, didžiosios programos gali imti nykti kaip dinozaurai.

Pradedant nuo KDE 4.3, kiekvienam darbalaukiui jau galima priskirti skirtingą veiklą, aiškiau sakant, galima išdėlioti skirtingus plasmoidus atskiruose darbalaukiuose, nustatyti kitokius fono paveiksliukus. Kiekvieną darbalaukį prisitaikysit skirtingiems poreikiams. Tarkim, pirmame dirbsit su dokumentais ir failais, antrame tvarkysit nuotraukų kolekciją, redaguosit „raudonas akis“, trečias bus skirtas muzikai, pramogoms ir bendravimui su draugais o ketvirtas tiesiog pateiks naujienų srautą, orų prognozę ir mėnulio fazę (prognozei patikslinti ;). Lyg turėtumėt kelis kompiuterius skirtingoms veikloms. O KDE 4.4 versija leis darbalaukius su visais nustatymais ir plasmoidais „pasidalinti“ su kitais kompiuteriais.

Ateitis nuostabi. Nekantriai laukiu, kada galėsiu išmesti lėtai pasileidžiančias, apkrautas bereikalingais mygtukais programas.

M$ naujausioje „FORM 10-K“ ataskaitoje pripažino, kad patiria konkurenciją iš Linux OS pusės desktop-ų rinkoje. Konkrečiai konkurentais įvardino Canonical, RedHat ir Google Android.

Tai pirmas oficialus konkurencijos pripažinimas. Anksčiau, Linux buvo oficialiai laikomas konkurentu tik serverių rinkoje.

Plačiau skaitykite „The H“

Šis įrašas iš esmės yra išplėstas komentaras vienotokio straipsniui „E-knygos ir skaitmeninė destrukcija“. Jei dar jo neskaitėte, būtinai perskaitykit prieš skaitydami mano įrašą.

Sutinku su vienutokiu, agituoti už e-knygas reikia pasitaikius kiekvienai patogiai progai. Antraip, kai e-knygų verslas įsibėgės, beliks tik rankom skėsčioti ─ „kodėl apie tai anksčiau nepagalvojom, būtume prasisukę“. Kažkodėl dažnokai tenka išgirsti tokią frazę iš pabuvojusių vakaruose ir mačiusių Lietuvoje dar nepraktikuojamą bizniuką. Stabdom?

Leidėjai taip pat stabdo ir dar ilgai stabdys. Kad imtis e-knygų, jiems tektų griauti nusistovėjusį verslą, investuoti truputį pinigų į veiklą apie kurią mažai žino. Mūsų kaime niekas to rimtai neišbandė ir nežinia pasiseks ar ne. Niekas nenori būti pirmas. Tuo tarpu popierinis verslas sukasi ir neša pinigus. Na, pelnai mažėja, bet juk krizė, konkurentai, nepalanki mėnulio fazė… Kai verslui bus šakės, tada ir pažiūrėsim…

Nieko nuostabaus, „susigulėjusį“ verslą turintys žmonės nuolat taip elgiasi, jie tiesiog taip „mažina riziką“. E-knygų rinką užims naujos kartos leidyklos, senosios prisijungs kai rinka jau bus „pratestuota“. Silpnesnės išnyks.

Kokia popierinių knygų rinkos padėtis šiuo metu?

Galit apie tai pasiskaityti Martyno Žilionio tinklaraštyje, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos puslapyje, ar Statistikos departamento puslapyje.

Bet pats įdomumas tik keliose eilutėse (čia, leidiniai == knygos + visoks šlamštas nepanašus į žurnalus ir laikraščius):

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008
Išleista leidinių 3709 4402 4859 4559 4270 4223 4548 4567 4580
Metinis tiražas, mln. egz. 11,0 10,1 8,1 8,8 7,9 7,8 8,2 8,0 7,3
Vidutinis leidinio tiražas 2966 2294 1667 1930 1850 1847 1803 1752 1594

Knygų kiekvienais metais nuperkama mažiau, tuom nedaug ką nustebinsi, mes tiesiog skaitome mažiau knygų. Natūralu, kad leidėjai didina leidinių skaičių, taip tikisi užimti daugiau rinkos ir gauti didesnius pelnus. Bet tų dviejų reiškinių pasekmė, mažėjantis vieno leidinio vidutinis tiražas. Likimą lemia pinigai, tiksliau knygos savikaina. Kuo tiražai mažesni, tuo savikaina didesnė, nes leidyboje, kaip ir bet kokiame kitame versle yra pastoviosios išlaidos, kurių niekaip nesumažinsi.

Vieneto savikaina, mažėjant tiražams didėja netiesiškai:

^ Knygos savikaina
|
|*
| *
|  *
|    *
|      *
|         *
|              *
|                      *
|                                         *
|----------------------------------------------> Tiražas

Nuo savikainos tiesiogiai priklauso knygos pardavimo kaina knygyne. O 1000-2000 vnt. tiražai yra ta zona kur savikaina ima kilti sparčiai. Dėl tiražinio gamybos pobūdžio, leidėjams tenka spėlioti kiek vienetų pagaminti. Jei bus per mažai, bus didelė kaina ir mažas pelnas, knygų pritrūks. Per daug ─ sandėlyje gulintis knygų perteklius suris visą pelną. Pasižiūrėkit PatoguPirkti.lt knygų išleidimo datas, dauguma kurios išleistos 2007 ir anksčiau yra leidėjų nuostoliai. Gelbsti tik kelių sėkmingų knygų pakartotiniai tiražai. Mažėjantys tiražai yra pagrindinė knygų brangimo priežastis, kad ir ką besakytų piketuojantys leidėjai.

Na štai, dabar jau žinote, kodėl knygos brangsta ir jau matosi vienas iš e-knygų pranašumų. Tai nepriklausoma nuo tiražo leidyba. Kitas pranašumas kur kas akivaizdesnis ─ popieriaus ir spausdinimo kaina, jos nėra. Nedideliam popierinių knygų tiražui tai gali sudaryti kokį 30% savikainos. Tiražams didėjant, ta dalis pastebimai didėja. Atsikračius spausdinimo išlaidų, ypač patrauklūs tampa dideli tiražai. Maži tiražai, deja optimizmo nekelia, nes leidinio paruošimo išlaidos, persimetus prie e-knygų, beveik nepakinta. Esant mažiems pardavimams, e-knygos savikaina neypatingai skirsis nuo tradicinės. Iš čia leidėjų nenoras pastebimai mažinti e-knygų kainas, nes rizika parduoti mažai išlieka didelė. Visai neteisūs tie, kurie tvirtina, jog apsimoka net viena parduota e-knyga.

Prie tos rizikos taip pat prisideda piratai. Šiuo metu, Lietuvoje, išlaidos apsisaugojimui nuo knygų piratavimo yra minimalios, gal net nulinės. Kažkokie nuostoliai patiriami, bet į juos žiūrima pro pirštus. Dėl potencialiai lengvo e-knygų piratavimo jų leidyba ─ neištyrinėta ir labai bauginanti veikla, kuri gal būt gali pareikalauti didelių išlaidų.

Kita vieta kur e-knygos gali įgyti pranašumą, tai platinimo išlaidos. Vienastoks rašė, kad 10% atitenka platintojui ir 40% pardavėjui. Šie skaičiai iš JAV knygų rinkos. Lietuvoje platinimas su pardavimu neviršija 30% kainos. Platintojai e-knygų leidėjams daug nenusileis, bet neliks visų papildomų sąnaudų susijusių su sandėliavimu, išvežiojimu, nuostolių dėl broko, dėl lentynų užpildymo ir kitų smulkmenų. Viso to atsikratymas leidybos verslą gali padaryti gerokai lankstesniu. Ir laimei, esu įsitikinęs, Lietuvoje neatsiras tokio Amazon.com, kuris pajėgtu atsiriekti didžiąją pyrago dalį.

Neabejoju, dabartiniai leidėjai stabdys ir temps laiką iki paskutinės akimirkos. Nemanau, kad esami leidėjai taps pionieriais e-knygų versle. Nebus pirmieji ir patys autoriai. Kūryba ir verslas sunkiai suderinami dalykai. Be to tik nedidelė Lietuvos autorių dalis galėtų pragyventi vien tik iš knygų rašymo.

Turėsim sulaukti naujos kartos leidėjų. Tai gera niša nebijantiems surizikuoti verslo naujokams. Kol kas šis verslas Lietuvoje dar neišbandytas, yra daug neaiškumų. Naujokams jį teks kurti nuo pamatų.

Ką galėčiau jiems patarti?

Neprisirišti prie popierinių knygų formato ir tradicijų. Leisti apsakymus, tiksliau pradėti nuo nedidelės apimties kūrinių. Visų pirma, tinklažmogiai atprato skaityti ilgus tekstus. Antra, tai leis pasiūlyti mažą kainą, tokią mažą, kad pirkėjai nesvarstytu pirkti ar piratauti. Kad pirktų taip pat lengvai, kaip mobiliakų skambučių melodijas. Kitas patarimas, surinkti visas senas knygas. Joms nebėra autorinių mokesčių (mažesnės išlaidos), apie jas žmonės jau žino (nereiks populiarinti) ir visada atsiras entuziastų-kolekcionierių kurie pradžiugins pirmaisiais pirkimais.

Bet svarbiausia didinti knygų pasirinkimą. Nuo jo tiesiogiai priklauso, kada bus pasiektas lūžio taškas, kada žmonės e-knygas ims rimtai vertinti. Visa kita antraeiliai dalykai. Tarp kitko, verslininkai tiesiai šviesiai sako: kas pirmesnis tas gudresnis. Nežiopsokit.