nežinau.lt pasigyrė, kad su dviem monitoriais darbas vyksta greičiau. Nors nenaudoju daug informacijos ir naudos man nebus labai daug, nutariau išbandyti. Rezultatas ─ šis įrašas rašomas viename ekrane, o Konqueror su papildoma informacija ─ kitame ekrane. Patogu. Anksčiau, kad nepersijunginėti tarp programų, sumažintą tekstų redaktoriaus langą priverstinai laikydavau virš kitų langų (kont.meniu > Papildomai > Laikyti virš kitų).

Didelė erdvė paskirstoma per du monitorius

Nuo ko pradėsim? Nuo skundo, kad grafinės „Sistemos nustatymo“ priemonės pripažįsta tik vaizdo dubliavimą antrame monitoriuje (kodėl taip gaunasi rašiau čia), po to skaičiuosim. Principas toks, kad reikia išplėsti virtualią darbastalio erdvę per dviejų monitorių plotį ar aukštį. Mano pagrindinio monitoriaus (laptope) didžiausias dydis 1024×768, o senutis 15“ VGA gali rodyti iki 1280×1024, bet jį statysiu tolėliau, smulkaus teksto neįžiūrėsiu, todėl pasirinksiu 800×600 arba 1024×768.

Monitorius išdėstau vieną šalia kito, turėsiu sudėti pločius ir palikti didesniojo aukštį. Sudedu 1024+1024, nes planuoju antrąjį monitorių perjunginėti tarp 800×600 ir 1024×768. Gaunu 2048×768. Mano skaičiavimai baigti. Pastaba: Intel grafinės plokštės riboja galimą virtualaus ekrano dydį iki 2048×2048.

Sekantis žingsnis, lendam į komandinę eilutę :) ir pataisom xorg.conf. Prieš taisant, nepamirštu atsargumo, įvykdau šią komandą:

sudo cp /etc/X11/xorg.conf /etc/X11/xorg.conf.veikianti.kopija

Dabar galiu taisyti nesibaimindamas. Papildau failą SubSection eilutėmis:

Section "Screen"
... (čia kažkas parašyta, tegul lieka) ...
SubSection "Display"
Modes "1024x768" "1024x768"
Virtual 2048 768
EndSubSection
EndSection

Perkraunu X-us (ctrl+alt+backspace). Beliko paleisti xrandr komandą. Jai bus reikalingi argumentai, dydžius jau žinom, bet dar turiu sužinoti, kaip X-uose vadinasi mano monitoriai. Galimi variantai yra šie:

    Intel

  • LVDS: laptop-o monitorius
  • TMDS-1: išorinė DVI jungtis
  • VGA: išorinė VGA jungtis
  • TV: išorinė TV išvestis
    ATI

  • LVDS: laptop-o monitorius
  • DVI-0: pirma išorinė DVI jungtis
  • DVI-1: antra išorinė DVI jungtis (jei yra)
  • VGA-0: pirma išorinė VGA jungtis
  • VGA-1: antra išorinė VGA jungtis (jei yra)
  • S-video jungtis
    Nvidia

  • LVDS: laptop-o monitorius
  • DVI0: pirma išorinė DVI jungtis
  • DVI1: antra išorinė DVI jungtis (jei yra)

Kad tiksliai žinoti kaip yra pas mane, paleidžiu komandą xrandr be argumentų. Aišku, randu LVDS ir VGA-0. Dabar turiu visą būtiną informaciją ir galiu aktyvuoti antrąjį monitorių:

xrandr --output LVDS --mode 1024x768 --output VGA-0 --mode 800x600 --right-of LVDS

Čia --right-of reiškia, kad antrasis monitorius stovės dešiniau. Kiti galimi variantai ─ --left-of, --above, --below, --same-as. Paskutinysis tiesiog dubliuoja vaizdą, kitų reikšmes su žodynu išsiverskit patys. Kad pakeisti antrojo monitoriaus vaizdo dydį, vietoj 800×600 tiesiog rašau 1024×768 ir įvykdau komandą.

O kaip su gamtos tausojimu ar elektros taupymu? Lengvai. Vykdau sekančią komandą:

xrandr --output LVDS --mode 1024x768 --output VGA-0 --off

Viskas, antras monitorius gesta, atverti langai keliauja į pirmąjį.

Ką dar patobulinti?

  • Jei komandas perkelti į skriptus ir juos pasidėti lengvai pele pasiekiamoje vietoje, su monitorių junginėjimu susitvarkys net valstybės virėja.
  • Pridėjus papildomą darbinę erdvę, galima bus antrame ekrane pasikeisti fono paveiksliuką ir jame susikrauti visus plazmoidus. Patogu, nes pirmajame plazmoidus nuolat uždengia koks nors langas.

O su trečiu monitorium, jei tik yra noras, burkit patys. Papildomos informacijos ieškokit čia ir žinoma, man xrand puslapiuose.

naujienos trumpai

Kubuntu 9.04

2009-04-26, kiras

Atnaujinau savo Kubuntu.

Jausmas toks, kad Canonical iš paskutiniųjų stengiasi, kad spjaučiau į KDE ir imčiau naudoti Fluxbox, kaip stabilesnę, geriau konfigūruojamą ir turtingesnę galimybėmis grafinę aplinką.

Kubuntu relyz-kandidatas veikė geriau nei „stabili“ versija.

Tokie monstrai-programų rinkiniai kaip XXXL Office privalo išnykti. Iš atviro kodo programų sąrašo, žinoma.

PĮ rinkiniai buvo sugalvoti ne dėl to, kad žmonėms naudotis jomis būtu patogiau. Vidutiniai vartotojai teišnaudoja kokius 5% jų galimybių. Dideli Paketai buvo sugalvoti todėl, kad korporacijoms programas taip patogiau platinti ir būtent taip lengviau išlaikyti rinką. Pagalvokit, kas paprasčiau, sukurti nedidelio tekstų redaktoriaus konkurentą ar išpūsto, griozdiško Office paketo?

Rinkodaros specai lemingus pakabino ant kabliuko su teiginiu „o ką aš darysiu jei man prireiks X funkcijos?“. Taip „nuosekliai“ mąstant kompiuteryje turėtu likti tik viena programa-gigantė atliekanti visas įmanomas funkcijas. Suprantama, tokiai logikai korporacijos tyliai nesipriešina, joms tai naudinga.

O kaip yra iš tikro? Ko reikia vartotojui? Mano atsakymas ─ vartotojui reikia nedidelių, lengvai perprantamų programų. Didelį programų paketą perprasti, išmokti juo naudotis reikia daug laiko. Kad padėti visą tai, ko reikia ir nereikia, sukišti į galvą, kuriasi įvairūs kursai. Ir vis vien, prie technikos nelinkę žmonės, kas kartą pasileidę „monstrą“, grybauja ieškodami jiems reikiamų funkcijų. Bet pasiūlykit vartotojui tuos 5% kurių jam tikrai reikia ir jis mokymuisi sugaiš visai nedaug laiko. O tai yra gerai vartotojui ir įmonei kurios darbui reikalingi kaip tik tokie, specializuoti įrankiai.

Kaip turėtu atrodyti nedidelės, „5%-ų“ PĮ? Tarkim sekretorei iš tekstų redaktoriaus tereikia tipiškų raštų rengimo galimybės o vertėjams to nereikia. Vadybininkams praverstu priemonės komandiniam darbui su dokumentais, o rašytojui svarbu valdyti knygos struktūrą. Kiekvienam savo. Kiekvienam atskira, nesudėtinga programa. Nors ką čia daug aiškinti, pasižiūrėkit į PĮ skirtą kokiems nors aiFounams, pasižiūrėkit į ateitį.

Ir čia puikiai pasitarnauja atviro kodo kūrimo principai. Jie geri tuom, kad nebereikia to paties kodo kurti iš naujo, tiesiog sukomplektuojat jau turimą kodą ir gaunat programą su naujomis galimybėmis. Gaunat kiekvienos profesijos poreikius atitinkančias programas. Daug nedidelių, puikių programų.

Tam tereikia vieno dalyko, atsisakyti seno, korporacijų primesto mastymo. Atviras kodas neturėtu kopijuoti korporacijų produktų platinimo metodų.

XX amžiuje įrankiai buvo paprasti ir nereiklūs. Jie galėjo metų metus gulėti sandėliuke ir jiems nieko nenutikdavo. Tik nuvalai rūdis ir jie vėl kaip nauji.

XXI amžiaus įrankiai kitokie. Jiems reikalinga priežiūra, jie reikalauja visokių priedų ir statuso atributų. Laikas nuo laiko juos reikia atnaujinti, kad liktų tokie pat patrauklūs kaip ir prieš metus.

Jie lepūs. Jie nuolat prašo valgyti!
Padėkit juos į sandėliuką ir jie mirs. Morališkai ir fiziškai.

visko po truputį

M$ PR pavyzdys

2009-04-09, kiras

Turbūt jau visi skaitėt M$ pranešimą, kad M$ Windows XP užima 96% netbukų rinkos? Tai puikus pavyzdys to, kaip jų marketoidai sugeba šį tą nutylėdami, lyg ir nemeluodami, paskelbti visam pasauliui, kad Linux pralaimi.

O nutylėjo štai ką. Jų tyrimas apima tik JAV, kai tuo tarpu, Jungtinėse Valstijose netbukų parduodama tik 20% nuo bendro pardavimo pasaulyje. Tikroji Linux rinkos dalis netbukuose yra apie 30%.

Bet dabar tai nebesvarbu. M$-o PR kompanija buvo sėkminga ─ visa pasaulio žiniasklaida tą melą plačiai paskleidė, kaip yra iš tikro nieko nebedomina :( . Taip sakant, „pasenusios naujienos“.

… ir 3-osios bei 4-osios
Man patinka balandžio 1-oji su savo pokštais, bet 2, 3 ir vėlesnės dienos knisa. Ir visa kaltė tenka kvailiems žurnalistams, kurie kopipastina „naujienas“ lyg tikras. Skaitai ir keikiesi, kad tie pasenę pokštai gaišina tavo laiką.

Nejau žurnalistų universitetuose nemoko atsijoti grūdų nuo pelų?

… langai dažniau, pingvinai greičiau …