Kompiuteriai ir jų programinė įranga vystosi per lėtai. Ši sritis tebėra pradinėje stadijoje, kokioje buvo pirmieji Ford automobiliai, kurie buvo gaminami masiškai, bet būtinai turėjo būti komplektuojami su įrankių dėže. Ar bent jau mechanikas turėjo būti šalia.
Bet vartotojų visuomenė reikalauja visai ko kito. Jau praėjo tas metas, kai kompiuteriai ir programos kėlė visuotinį susidomėjimą. Kai kompiuteriai buvo laikomi atsakymų į visas problemas. Dabar vartotojai daug aiškiau supranta, jog tai tėra įrankis, paprastas-sudėtingas įrankis, visai ne toks universalus, kaip manėme anksčiau.
Visuose aršiose diskusijose „windows prieš linux“ neišvengiamai iškyla klausimas „kodėl aš turiu žinoti kaip veikia kompiuteris jei man tereikia… [ko jums reikia įrašykit patys]“. Aiškus motyvas ─ norim būti paprasti vartotojai; nieko apie tą daiktą žinoti nenorim; duokit mums standartines programas ir kad nereikėtų klausinėti.
Mus vis dar žavi naujovės, nauji atradimai ir mokslo pasiekimai. Bet tik tol, kol jie nekelia problemų. Vos iškilus pirmam klausimui euforija dingsta, tampa aišku, kad mums tereikia paprasto buitinio prietaiso, daikto, kuriam sugedus jis išmetamas ir į jo vietą statomas naujas. Komentaruose žmonės nuolat primena apie šį poreikį. Deja spartus kompiuterinių technologijų progresas dar nepasiekė tokio lygio.
O mes tenorim būti vartotojais.
