Išklausęs eilinį ginčą dėl GUI programuotojų polinkio kurti visokius blizgučius vietoj „labai reikalingų“ funkcijų, susimąsčiau. Gal visos tos beprasmės grožybės nėra jau tokios nereikalingos?

Tarkim, valgiai. Jų pagrindinė funkcija yra papildyti organizmą energija ir svarbiomis medžiagomis. Kad išgyventi užtektu paprasto kokteilio pritaikyto pagal žmogaus amžių ir veislę, tokio kaip ėdalas šunims ir katėms. Bet ne, mums to negana, norisi, kad valgis būtu skanus ir patiektas gražioje lėkštėje, visokie papuošimai, kad vien pažiūrėjus nutįstu seilė ir dar geriau, jeigu visa tai patiekiama prabangiame restorane. Nieko panašaus į būtinų cheminių medžiagų rinkinį, ar ne?

Gražesni valgiai pagerina savijautą be jokių stimuliatorių ir saviįtaigos. Gražesnės programos leidžia pamiršti, kad dirbam juodą darbą. Gražesni rūbai… Gražesni automobiliai… Vadinasi, tie erzinantys blizgučiai ir visokie dzinguliukai programose turi prasmę?

Kad apsaugoti savo kompiuterių tinklą nuo tikrų blogiukų nepakanka turėti linuksinius kompiuterius, juos dar reikia tinkamai sukonfigūruoti. JAV „Nacionalinė saugumo agentūra“ (NSA) apie kompiuterių saugumą tikriausiai žino viską ir mūsų laimei, tomis žiniomis nė kiek nebijo pasidalinti.

Jie savo tinklalapyje patalpino išsamias instrukcijas (PDF) kaip suderinti RedHat Enterprise Linux 5 absoliučiam saugumui. Taip pat, čia rasite labai sutrumpintą versiją-atmintinę. Kažką panašaus galima rasti Debian-ui (PDF, spauskite šią nuorodą).

Pasirūpinkit savo kompiuteriu maksimaliai. Paranojos niekuomet nebus per daug ;)

Nors įvairių programų konfigūraciniai failai sudėti nuspėjamose vietose, prireikus jų kartą per šimtą metų tenka pakrapštyti pakaušį ir prisiminti kur ieškoti. Programų ir jų konfigų pavadinimai nebūtinai sutampa, kad surasti failą tenka pažiūrėti į kelias vietas. Surasti ne problema, bet laikas gaištasi, užgaunama tikro linuksoido savimeilė.

Kad nuslopinti sukilusius nemalonius jausmus, padarykim kad komandinėje eilutėje įrašius „setup programos_pavadinimas“ iškart galėtume redaguoti reikiamą konfigą. Maždaug tokia pati idėja kaip su man puslapiais – nereikia nieko prisiminti, užtenka žinoti programos pavadinimą.

Tokią idėją įgyvendinti paprasta. Pirma, į ~/.bashrc įdedame funkciją setup():


setup() {
  if [ $# = 0 ]
  then
   cat $HOME/.config/list
  else
   komanda=`grep ^$1 $HOME/.config/list | cut -f 2-`
   $komanda
  fi
}

(tikrinam ar įvesti argumentai, jei ne, parodomas list failo turinys, jei argumentas yra, su grep list faile ieškom tos programos, ištraukiam komandą, kuri eina po tabuliacijos ir ją įvykdom)

Antra, sukuriam failą ~/.config/list kuriame bus komandinių eilučių, paleidžiančių konfigo failus, sąrašas. Štai kelios eilutės iš sąrašo:


### progr. pav. ### tabas ### konfigą atidaranti komanda
setup  nano ~/.config/list
bash   nano ~/.bashrc
arch   sudo nano /etc/rc.conf
kde    systemsettings

Pačia pirma eilute pasirūpinu lengvu šio sąrašo pasiekimu (komanda bus: setup setup).

Į kitas eilutes įrašykit dažniausiai redaguojamus konfigus. Jei konsolę naudojat grafinėj aplinkoj, tokiu būdu drąsiai galit paleidinėti grafines programas, pavyzdžiui kaip aš, KDE sistemos nustatymus.

Plačiau:
http://labs.adobe.com/downloads/flashplayer10.html

Daugiau jokių hakų.

Čia antiutopinio apsakymo „Licenzijuotas Dostojevskis arba popierinių knygų eros pabaiga“ vertimas. Autorius Stas Kozlovskij (Стас Козловский), 2003 m. Malonaus skaitymo.

Paprastas butas Maskvoje, 2018 metai.

— Tėti, ar galiu aš iš tavo kortelės paimti 99 dolerius? Už knygą reikia sumokėti…

— O kokia knyga?

— Na, šitas, Dostojevskis. „Nusikaltimas ir bausmė“.

— O kam pirkti. Pas mus juk yra.

— Tikrai? Koks failo pavadinimas?

— Prie ko čia failas. Ji štai čia, lentynoje stovi…

— Fui. Čia gi popierinė knygą!

— Na ir kas? Aš savo laikais, būdamas tavo amžiaus, ją perskaičiau.

— Tavo laikais, tavo laikais… Ten paieškos nėra. Kaip aš tavo manymu citatų ieškosiu? Garsinio palaikymo joje taip pat nėra. Animuotų paveikslėlių irgi. Tik tekstas, kuriame netgi šrifto ir to pasikeisti neįmanoma… Tėti, tu ką, iš manęs mokykloje visi juoksis! Pats tokią skaityk.

— Na gerai. Štai, imk DVD. Prieš penkiolika metų pirkau.

— Ką tokį? DVD? O kaip, tavo manymu, aš tą antikvariatą perskaitysiu? Į politechnimos muziejų atiduok. Tu dar perfokortose Dostojevskį pasiūlyk!

— Jei jau toks protingas, pasiieškok internete ir atsisiųsk dykai.

— Atsisiųsti, knygą, nemokamai!?

— Na, taip. O kaip dar kitaip? Dostojevskio knygoms senai nebegalioja autorinės teisės… Garantuotai kur nors guli.

— Tu ką, tėti! Čia tavo laikais, amžiaus pradžioje viską dykai siųstis buvo galima. Ar tu nežinai, kad jau penkti metai, kai autorinės teisės visoms knygoms, visam laikui perduotos Amerikos knygų leidėjų asociacijai. O gal tu nori, kad mane, kaip sektos narį Dmitrijų Sliarovą į belangę iki gyvos galvos uždarytu?

— Bet juk Dostojevskis ne amerikietis! Prie ko čia Amerikos leidėjai.

— O kam tai rūpi? Tėti, tu kartais ne antiglobalistas?

— Ne, ką tu! Sūnau, gaila beveik 100-ą dolerių išleisti failui. Gal geriau klasiokų paprašyk šito failo. Pas juos tai tikrai bus. O tu jiems, kada nors, savo failą duosi.

— Žinoma! Jei jie man savo Dostojevskį duos, tai kur aš jį skaitysiu?

— Kaip tai kur? Jie savo kopiją pas save, namie, tu savo čia.

— Na tu visai atsilikęs nuo gyvenimo. Knygą galima skaityti tik iš to kompiuterio, iš kurio jis nupirktas. Ir poliarizacijos kodas bus kitas… Tėti, tiesiog duok pinigų! Aš sau nusipirksiu normalią knygą.

— Na gerai. Imk vienkartinį slaptažodį, 99-iems žaliems iš mūsų sąskaitos. Mūsų laikais 100 dolerių buvo dideli pinigai…

— OK. Parsisiunčiau. Thanks.

— Žinai ką, duokš ir man pažiūrėti… Klausyk, sūnau, kokie čia paveiksliukai? Romane, lygtais to nebuvo…

— Žmogau, čia gi baneriai. Be banerių knyga kainuoja 699 žalius.

Atidarytame faile mirgėjo skelbimai: „Axe Proffessional, 2018 — šiuolaikiniai kirviai pagaląsti lazeriu“; „Kosmetinis salonas „Gertrūda“ — mes neleisim jums pavirsti senute“; Kankina problemos? Psichologinės pagalbos tarnyba „Porphyry“; „Greiti kreditai. Beveik už dyką“; „RASKOLNIKOFF.COM — linksmų senučių iškvietimas į bet kurį pasaulio kampelį“…

— Klausyk sūnau, o kur pats romano tekstas? Gal reikia palaukti kol baneriai išnyks?

— Na tu lyg iš medžio iškritęs! Šimtą metų lauksi. Tekstą skaityti reikia per poliarizacinius akinius. Be jų tik reklama matosi.

— O tai kam to reikia?

— Kaip kam? Kad niekas kitas, išskyrus apmokėjusį, negalėtų perskaityti knygos! Įsivaizduok, jei aš nusipirkau knygą, o kažkas, kuris nieko nepirko, už mano nugaros taip pat galėtu skaityti…

— Kažkokia nesąmonė. O jei aš taip pat akinius užsidėsiu?

— Cha, neišdegs! Failas priderintas tik mano akiniams. Kitiems akiniams kitas poliarizacijos kodas.

— Gerai, supratau, duok man savo akinius. Aš su jais pažiūrėsiu.

— Kaip pažiūrėsi? Jie tavęs pagal rainelę neatpažins. Tu su jai nieko nematysi, tik užrašą, kad užsidėjai ne savo akinius! Tiek to, tėti, netrukdyk skaityti! Turiu perskaityti iki kol licenzijos galiojimas nesibaigė, antraip arba failo nuomą teks pratęsti, arba knyga susinaikins. Netrukdyk, aš skaitau…

Po trijų valandų…

— Fuuu, viskas. Perskaičiau!

— Kaip tai perskaitei? „Nusikaltimas ir bausmė“ per tris valandas!?

— Na, taip. Aš ir greičiau būčiau perskaitęs, jei ne reklaminės pauzės kas pusvalandį.

— Vis vien netikiu! Pavyzdžiui, kas toksai Svidrigailovas?

— Kas kas?

— Aha, aišku. Kas toks Lužinas? Kas tokia Sonia Marmeladova?

— Na tu duodi! Iš kur man žinoti! Aš juk Home Edition skaičiau. Pas mane tik apie tai kaip Raskolnikovas senutę kirviu užmušė, o po to pasidavė. Apie visus kitus tai tik Professional versijoje, arba net Enterprise Edition pirkti reiktu. Pas mus tiek pinigų nėra.

— Mm, taip, pasaulis baigia išprotėti!

— Jau išprotėjo. Anksčiau turėjot ko nors imtis, prieš kokius penkiolika metų…

Bemąstant apie knygų ateitį toptelėjo mintis, kad popierinių knygų nykimo tendencijoje elektroninės knygos nėra galutinė stotelė. „Traukinys“ nesustos ir tokio daikto, kuris vadinasi „knyga“ nebeliks. Žinoma, ne visai neliks, bibliotekos neišnyks, liks kažkiek skaitančių popierines knygas kaip yra „vinilo“ gerbėjų. Bet elektroninių knygų neliks visai.

Kad suprastumėt apie ką aš, turiu priminti, kad knyga tėra informacijos laikmena. Labai specifinė laikmena. Su daugybe techninių ir ekonominių apribojimų. Būtent tie ribojimai knygą padarė tokią kokia ji yra dabar. Tie ribojimai suformavo jos naudojimo, kūrimo ir gamybos būdus. Kai kurie iš jų labai akivaizdūs ir plačiai aptarinėjami. Tai jos kaina, platinimo galimybės, pojūčiai ją laikant rankose, skaitant.

Dėl tų akivaizdžių savybių mes manom, kad tikrasis knygos pakaitalas yra elektroninė knyga ir kad ateis ji amžiams.

Bet knygų skaitomumas mažėja. Mažėja nenumaldomai. Galiausiai knygas ištiks kolapsas, vartotojiškos kultūros terpėje jų neliks.

Tik kodėl knygų skaitoma mažiau? Gal manot, kad mažėja raštingumas ir kaip pasekmė skaitančiųjų skaičius? Tikrai ne, esu tikras, kad perskaityto teksto vienetų kiekis (kuom juos matuojame?) didėja ir jis neišvengiamai didės toliau. Knygų skaitoma mažiau, bet internete yra tiek daug visokio skaitalo, kad net tenka į dienotvarkę įtraukti skaitymo valandas. To anksčiau man neteko daryti, nors knygas ir žurnalus skaityti labai mėgstu.

Ir vis dėlto, kodėl išnyks knygos? Knygos išnyks dėl jų „formato“. Čia omenį turiu knygos kaip fizinės laikmenos apribojimus, dėl kurių niekuomet lentynose nepamatysite 20 puslapių romano arba poezijos knygų sudarytų iš vieno trumpo eilėraščio. Tai ekonominių požiūriu beprasmės knygos. Yra daug literatūrinių žanrų, kurių jus nepamatysite knygos pavidale. Ar jie neįdomūs skaitytojams? Prisimenu, kaip nedrąsiai, niekam nežinomas poetas, teiraujasi apie jo poezijos išleidimo galimybes. Ir vėliau skolinasi pinigus tam, kad atspausdinti knygelę bent 20 vienetų tiražu… „Masiniam“ skaitytojui jis neįdomus, leidėjui taip pat.

Dauguma knygų yra 200-300 puslapių apimties (tai pas mus, turtingose šalyse optimalios yra storesnės), nes ekonominiu požiūriu tai optimalus dydis. Autoriai priversti tilpti į tokius rėmus. Leidyklos to reikalauja. Bet ko neparašinėsi. Yra ir plonesnių bei storesnių knygų, bet jos nepaisant didesnio santykinio pelno, absoliučiu pelno dydžiu (per laiko vienetą) yra leidėjams nepatrauklios. Tas pats ir su žanrais. Romanas? Gerai, išleisim. Pjesė? Poezija? Pasiteiraukit kitoj leidykloj… Trumpų kūrinių ir „neformatinių“ žanrų nišą anksčiau užpildydavo žurnalai (pvz., „Nemunas“). Internetas juos nugalabijo. Atėjo eilė knygoms.

Internetas keičia viską. Jame vietos yra visiems. Kiekvienas poetas gali rasti savo skaitytoją. Jame įmanomi net vieno žodžio kūriniai. Tiesa sakant galit rašyti net be žodžių, jei tik skaitytojai sugebės tai perskaityti ir įvertinti. Nėra jokių apribojimų. Ar tai reiškia, kad suklestės elektroninės knygos? Ne. Skaitytojams įdomūs patys įvairiausi žanrai, o elektroninės knygos bando pakeisti popierines kartu su jų formato apribojimais. Ne! Internetui formato apribojimai negalioja, jis formuoja visiškai naujus skaitymo įpročius. Ir tie įpročiai nelabai derinasi su knygų leidėjų primetamais reikalavimais.

Elektroninių knygų skaityklės — geras išradimas. Jos ilgai dirba su vienu įkrovimu, nejautrios saulės šviesai ir lengvos. Ateityje jos taps puikiais planšetiniais kompiuteriais ir kitokiais patogiais prietaisais. Šiuo metu, elektroninių knygų idėja skatina gamintojus jas tobulinti. Bet čia joms tik tarpinė stotelė. Elektroninių knygų ateityje nebus. Savo telefonuose ir planšetuose vietoj jų skaitysime apsakymus, eilėraščius, romanus, straipsnius, apybraižas, anekdotus, pjeses ir kitokius įvairiausio žanro kūrinius. Bet tik ne knygas.